Popiežius Pranciškus: Tikiu, kad dabar – gailestingumo laikas
Kodėl, Jūsų manymu, mūsų laikotarpiui ir mūsų žmonijai taip reikia gailestingumo?
Nes tai sužeista žmonija, gilių žaizdų išvagota žmonija. Ji nemoka jų gydyti arba mano, kad jų išgydyti neįmanoma. Ir tai ne tik socialinės ligos, ne vien tik skurdo, atskirties sužaloti žmonės.
Visai žmonijai reikia gailestingumo. Pijus XII daugiau nei prieš pusę amžiaus pasakė, kad mūsų epochos drama yra tai, kad praradome nuodėmės jausmą, suvokimą, kad nusidedame.
Prie to šiandien prisideda ir drama, kad laikome savo blogį, savo nuodėmę nepagydomais, laikome juos kažkuo, ko neįmanoma išgydyti ir atleisti. Mums trūksta realios gailestingumo patirties.
Kaip kilo troškimas paskelbti jubiliejinius Gailestingumo metus? Kas jus įkvėpė?
Mano atmintyje įsirėžė prie apskrito stalo susėdusių teologų diskusija Buenos Airėse: buvo kalbama apie tai, ką popiežius gali padaryti, kad pritrauktų žmones, esant gausybei problemų, kurių, regis, nėra kaip išspręsti. Vienas jų pasakė: „Paskelbti jubiliejinius atleidimo metus.“ Aš tai įsiminiau.
Sprendimas atėjo besimeldžiant, apmąstant prieš mane buvusių popiežių mokymą bei liudijimą ir galvojant apie Bažnyčią kaip apie karo lauko ligoninę, kurioje visų pirma gydomi patys sunkiausi sužalojimai.
Kokia yra stipriausia patirtis, kurią tikintysis turėtų išgyventi per Šventuosius gailestingumo metus?
Atsiverti Dievo gailestingumui, atverti save ir savo širdį, su pasitikėjimu prieiti prie klausyklos, leisti Jėzui jį pasitikti. Ir stengtis būti gailestingam kitiems.
Iš knygos „Dievo vardas – Gailestingumas“ (Baltos lankos, 2016)
/pagal bernardinai.lt/
