Naujienos

Kaip švęsti gailestingumo sekmadienį?

„Trokštu, kad pirmasis sekmadienis po Velykų būtų Gailestingumo šventė“, - kalbėjo sesei Faustinai apsireiškęs Jėzus. Velykinis Atpirkimo slėpinys yra glaudžiai susijęs su Dievo Gailestingumo slėpiniu: Kristaus kančia, mirtis ir prisikėlimas yra didžiausias gailestingosios Dievo meilės apsireiškimas. Ši šventė yra ir malonės metas visiems, o ypač vargšams nusidėjėliams. „Tegul nė viena siela nebijo prisiartinti prie manęs“ – kartojo Jėzus.

Kodėl Gailestingumo sekmadienis yra būtent per Atvelykį? Žydų tradicijoje svarbios šventės buvo švenčiamos 8 dienas. Iš tiesų šią tradiciją perėmė ir Katalikų Bažnyčia. Pavyzdžiui, Šventos Kalėdos yra pirma šventės diena, o sausio 1-oji, kai švenčiame Mariją, Dievo Gimdytoją – aštuntoji. Iš esmės tai – viena šventė. Taip pat yra su Šventomis Velykomis – Jėzaus Prisikėlimo oktava baigiasi Gailestingumo švente.

Kaip esame kviečiami švęsti šį sekmadienį? Tai gražiai atskleidžia kardinolo S. Dzivišo, kuris buvo asmeninis popiežiaus Jono Pauliaus II sekretorius, liudijimas.

Kai mirė Jonas Paulius II, visi sakė, kad jis mirė taip ir nesulaukęs Gailestingumo sekmadienio. Tačiau, mes visi žinome, kad mūsų tikėjimo šventės prasideda vigilija – išvakarėmis. 2005 – ųjų metų balandžio 2 dienos, šeštadienio ryte kardinolas aukojo Šv. Mišias Jono Pauliaus II kambaryje, prieš jas, kiek jam leido jėgos – popiežius atliko išpažintį. Po pietų, apie penktą valandą kardinolas, kuris 40 metų buvo Jono Pauliaus II sekretoriumi, pajuto vidinį paraginimą: aukok Gailestingumo sekmadienio Mišias. Jis praleido šią mintį. Po valandos vėl pajuto paraginimą širdyje: aukok Gailestingumo sekmadienio Mišias. Ir vėl kardinolas nuvijo šią mintį tolyn. Trečią kartą, kai šis paraginimas sugrįžo, kardinolas pasiruošė Mišioms ir jas aukojo. Jų metu popiežius priėmė Šventą Komuniją ir maždaug po pusvalandžio iškeliavo pas Gailestingąjį Tėvą. Taigi, popiežius iškeliavo švęsdamas Gailestingumo sekmadienio iškilmę. Viešpats Šv. Faustinai sakė: „tą dieną yra atvertos mano gailestingumo gelmės, išlieju visą jūrą malonių sieloms, kurios prisiartins prie mano gailestingumo šaltinio.“

Didžiojo krikščionybės 2000 Jubiliejaus metais popiežius Jonas Paulius II Atvelykio sekmadienį paskelbė Gailestingumo iškilme. Šis popiežius puikiai suprato gailestingumo svarbą ir ją siejo ne vien su sentimentaliu pamaldumu. 2000-ųjų balandžio 30-ąją, kai buvo kanonizuota sesuo Faustina, Jonas Paulius II pasakė, kad tai – svarbiausia diena jo gyvenime. Savo gyvenimo saulėlydy jis paliudijo, kokia brangi ši dovana.

Šventoji Faustina mus moko, kad Gailestingumo sekmadienį esame kviečiami švęsti taip: išvakarėse (kelias dienas prieš) atlikti išpažintį, o Gailestingumo šventę sužadinti pasitikėjimą begaliniu Dievo gailestingumu (o to tikrai galime mokytis iš sesers Faustinos), vienytis su Viešpačiu šventoje Komunijoje bei stengtis konkrečiai parodyti savo meilę tiems, kurie mus supa. „Iš tavęs noriu gailestingumo darbų, kurie turi plaukti iš meilės man. Negali nuo to nei pasitraukti, nei išsižadėti, nei pasiteisinti,“ – sakė Jėzus Faustinai.

Šią ypatingą dieną širdies maldoje klausykime, ko Viešpats prašo iš mūsų, pas ką kviečia ir su meile Jam atsiliepkime – įgyvendinkime Jo prašymą.

/pagal bernardinai.lt/

Ką reiškia Dievo gailestingumo vainikėlio maldos žodžiai?

Ši malda yra ypatinga Dievo dovana, skirta mūsų laikų žmonėms. 1935 m. rugsėjo 13-14 d. Jėzus padiktavo Dievo Gailestingumo Vainikėlį seseriai Faustinai. „Pirmiausiai sukalbėsi vieną „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“, ir „Tikiu Dievą“, vėliau ties „Tėve mūsų“ karoliukais kalbėsi šiuos žodžius: „Amžinasis Tėve, aukoju Tau mieliausiojo Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, Sielą ir Dievystę permaldauti už mūsų ir viso pasaulio nuodėmes“; ties „Sveika, Marija“ karoliukais kalbėsi šiuos žodžius: „Dėl (sopulingos) skaudžios Jėzaus kančios būk gailestingas mums ir visam pasauliui“. Pabaigoje tris kartus kalbėsi šiuos žodžius: „Šventas Dieve, Šventas Galingasis, Šventas Amžinasis, pasigailėk mūsų ir viso pasaulio“ (Dienoraštis, 476).

Šia malda galima melstis tiek asmeniškai, tiek bendruomenėje. Tačiau, net jei meldžiamės vieni, neturėtume keisti maldos žodžių: „mūsų nuodėmes“ į „mano nuodėmes“; „būk gailestingas mums“ į „būk gailestingas man“. Šioje maldoje „mes“ reiškia besimeldžiantį asmenį bei visus tuos, už kuriuos yra meldžiamasi, o „visas pasaulis“ yra visi – gyvieji bei mirusieji. Jėzus mokindamas melsti gailestingumo „mums“, o ne „man“, ragina neapsiriboti individualiu prašymu, taip Dievo Gailestingumo Vainikėlis tampa pasiaukojančios meilės aktu. Ši malda primena paties Jėzaus maldą Alyvų kalne (plg. Jn 17), kurioje jis meldžia už visus jam pavestuosius, prašydamas apsaugoti nuo piktojo.

Kartais bendruomenėse girdime skirtingus vainikėlio maldos žodžius: dažniausiai yra pridedami įvairūs žodžiai bei sakiniai, pvz. būk gailestingas mums, Šventajam Tėvui, ... ir visam pasauliui; arba - dėl skaudžios Jėzaus kančios, dėl septynių Marijos skausmų būk gailestingas mums... Taip pat kai kurie žmonės po „Tikiu Dievą Tėvą“ sukalba „Garbė Dievui Tėvui“ maldą. Dar būna atvejų, kai pabaigoje praleidžiama „ir viso pasaulio“. Dėl tokių maldos pakeitimų (naujų žodžių pridėjimo arba kai kurių žodžių praleidimo) yra keičiama Dievo Gailestingumo Vainikėlio reikšmė, o tai reiškia, jog kalbame jau kitokią, o ne Jėzaus padiktuotą maldą. Taip pat šios maldos nedera kalbėti taip, kaip yra kalbamas rožinis, pvz. atskiriant dešimtis intencijomis, apmąstymais arba kitokiais tekstais. Visas intencijas ir kitus maldavimus reikėtų susakyti pradžioje, prieš pradedant kalbėti Dievo Gailestingumo Vainikėlį, kurio tekstas turėtų likti nepakeistas, toks, kokį padiktavo pats Jėzus. Ši maldos forma turi Bažnyčios imprimatur (Bažnytinės valdžios leidimas publikuoti, platinti).

Pereikime prie šios maldos žodžių analizės.

Pradžios žodžiai „Amžinasis Tėve...“ rodo, kad ši malda yra skirta Dievui gailestingumo Tėvui per Jėzų Kristų – vienintelį tarpininką tarp Dievo ir žmonių.

„Aukoju Tau mieliausiojo Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Kūną ir Kraują, Sielą ir Dievystę...“ Tačiau kaip žmogus gali aukoti Jėzų Dievui Tėvui? Kaip galima aukoti Tėvui jo Sūnaus Dievystę, jeigu Dieviškoji Tėvo ir Sūnaus prigimtis yra ta pati?

Pradėkime nuo antrojo klausimo. Žodį „dievystė“ reikia suprasti visos formuluotės kontekste. Jeigu išimtume šį žodį iš konteksto, tuomet iš tikrųjų jis reikštų Dieviškąją Jėzaus prigimtį, kuri yra tokia pati kaip Dievo Tėvo prigimtis. Tuomet Dievystės aukojimas būtų neįmanomas. Visa formuluotė apima žodžius „Kūną ir Kraują, Sielą ir Dievystę“, o tai reiškia, jog yra kalbama apie Asmenį, tai yra apie Dieviškąją Jėzaus Asmenybę (dievystę) ir Jo žmogiškumą (išreikštą žodžiais – kūnas, kraujas, siela). Tai, ką išskiriam, yra Jėzaus asmuo, kurį melsdamiesi aukojame Tėvui.

Dviejuose Evangelijos pasakojimuose apie Jėzaus gyvenimo įvykius – Krikštą Jordane ir Atsimainymą ant Taboro kalno – iš dangaus pasigirsta tie patys žodžiai: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus.” (Mt 3, 17; Mk 9,7). Jie apreiškia Jėzaus dievystę. Todėl Jėzus, diktuodamas seseriai Faustinai „Gailestingumo vainikėlį” nurodo, kaip kreiptis į Tėvą, aukojant Jo mylimojo Sūnaus Kūną ir Kraują, Sielą ir Dievystę.

Besimeldžiant vainikėlį reikia gerai suprasti Jėzaus kryžiaus auką. Dievas Tėvas atsiuntė į pasaulį savo Sūnų, kurio mirtis atnešė visiems žmonėms atpirkimą. Jėzus Kristus, kaip Dievas – žmogus yra vienintelis ir tobulas tarpininkas tarp nuodėmingo pasaulio ir gailestingo Dievo Tėvo. Tardami vainikėlio žodžius, jungiamės su mūsų Atpirkėju auka. Tai yra auka už mus, todėl galima sakyti, kad ir mes turime dalį joje ir galime ją aukoti, glaudžiai susivieniję su Jėzumi.

Žodis „aukoju“ pabrėžia besimeldžiančiojo susijungimą su Kristaus auka, kuris įmanomas visuotinės tikinčiųjų kunigystės dėka, leidžiančios aukoti dvasines aukas (visa tikinčiųjų bendruomenė yra kunigiška. Kiekvienas narys pagal savo pašaukimą ištikimai dalyvauja krikšto kunigystėje – Kristaus kaip kunigo, pranašo ir karaliaus, misijoje.). Kreipimasis „permaldauti už mūsų ir viso pasaulio nuodėmes“ pabrėžia, kad susijungimas su Kristaus auka yra permaldavimas už visas besimeldžiančiųjų ir visų nuodėmes, už kurias prašoma Dievo užtarimo.

Sesuo Faustina Dienoraštyje užrašo savo maldą, kuri gali padėti suprasti ir Vainikėlio žodžius: „Glaudžiai vienijuosi su Jėzumi ir esu kaip maldavimo auka už pasaulį. Dievas man neatsakys nieko, kai Jo maldauju Jo Sūnaus balsu. Mano auka pati savaime yra niekas, bet kai ją jungiu su Jėzaus Kristaus auka, ji tampa visagalė ir turi galią permaldauti Dievo rūstybę. Dievas mus myli savo Sūnuje, sopulinga Dievo Sūnaus kančia yra nuolatinis Dievo rūstybės maldavimas.” (D. 482)

„Dėl skaudžios (skausmingos) Jėzaus kančios, būk gailestingas mums ir visam pasauliui.“

Šie žodžiai pabrėžia mūsų tikėjimą, kad Dievo gailestingumo mes patys nusipelnyti, „užsidirbti“ negalime. Gailestingumas mums dovanojamas tik per Jėzaus atliktą atpirkimo darbą, tik per Jį kaip vienintelį tarpininką – Jėzų Kristų, kurio kančioje ir mirtyje pilnai išsipildo/ apsireiškia Dievo Meilė. Šioje maldoje mes jungiamės su Jėzaus Kristaus auka ant kryžiaus ir remiamės Dievo Tėvo meile kenčiančiam Sūnui, o tuo pačiu - gailestinga meile kiekvienam žmogui.

„Šventas Dieve, Šventas Galingasis, Šventas Amžinasis” – šiais žodžiais mes išpažįstame Dievo galybę ir viešpatavimą bei suvokiame priklausomybę nuo Jo iki laikų pabaigos priešpastatydami savo pačių silpnumą, kuriam būtinas Jo gailestingumas.

Viešpats per Šv. Faustiną mus kviečia melsti gailestingumo, prisiminti Jo kančią gailestingumo valandą: „Kai išgirsi, kad laikrodis muša trečią valandą, visa pasinerk į mano gailestingumą. Šaukis jo visagalybės visam pasauliui, o ypač vargšams nusidėjėliams, nes tą akimirką jis buvo atvertas kiekvienai sielai. (D. 1572) … šią valandą nieko neatsakysiu sielai, kuri manęs prašo per mano kančią...(1320)

/pagal bernardinai.lt/

Kodėl Vilnius – Gailestingumo miestas?

Jau daugiau nei 400 metų prie Aušros vartų Dievo Gailestingumo Motinos paveikslo susitinka Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos ir kitų kraštų tikintieji melsti globos ir užtarimo, dėkoti už patirtas malones.

Dievo Gailestingumo Motina buvo ypatingai brangi šv. Faustinai, Dievo Gailestingumo Motinos kongregacijos vienuolei, tapusiai viena žymiausių Bažnyčios mistikių, per kurią Jėzus perdavė žmonijai Dievo Gailestingumo žinią, kviesdamas atsigręžti į Jo Gailestingumą: „Senajame Testamente, – sakė Jis jai, – siunčiu pranašus pas savo tautą su griausmais. Šiandien siunčiu tave pas visą žmoniją su manuoju Gailestingumu. Nenoriu bausti išvargintos žmonijos, bet trokštu ją išgydyti, glausdamas prie gailestingosios savo širdies“ (Dien. 1588). „Iki ateisiu kaip teisingas Teisėjas, plačiai atversiu savo Gailestingumo duris. Kas nenori įeiti pro Gailestingumo duris, tas turi įeiti pro mano teisingumo duris” (Dien. 1146).

Šv. Faustina prieš Antrąjį pasaulinį karą 1933 – 1936 m. gyvendama Vilniuje patiria apie aštuoniasdešimt Jėzaus apsireiškimų, per kuriuos jai nurodomos pamaldumo Gailestingumui formos. Vilniuje šv. Faustina sutiko pal. Mykolą Sopočką, kuris tapo jos nuodėmklausiu, paskatino rašyti dienoraštį. Šio kunigo iniciatyva pagal šv. Faustinos vizijas 1934 m. Vilniuje buvo nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, kuris šiandien gerbiamas Dievo Gailestingumo šventovėje. 1935 m. šis paveikslas pirmą kartą buvo gerbiamas viešai Aušros vartuose per Velykų Tridienį naudojant jį kaip iliustraciją pal. M. Sopočkos pamokslui apie Dievo Gailestingumą. Tuo metu šv. Faustina patyrė regėjimus, kai paveikslas, pakilęs virš Vilniaus sutraukė miestą uždengusius tinklus ir nubrėžė kryžiaus ženklą, kaip spinduliai skverbėsi į susirinkusių maldininkų širdis. Vilniuje 1935 m. šv. Faustinai padiktuota Gailestingumo vainikėlio malda, o 1946 m. leidus arkiv. Mečislovui Reiniui šv. Jonų bažnyčioje švęstas pirmasis Gailestingumo Sekmadienis. Iš Vilniaus Dievo Gailestingumo žinia pasklinda po visą pasaulį, šios žinios skelbimo centru tampa Krokuva, kur šv. Faustina praleido paskutinius savo gyvenimo metus ir yra palaidota.

Bandome suvokti, kodėl būtent Vilniuje per paprastą, silpnos sveikatos, mažai išsimokslinusią vienuolę Faustiną Kovalską Jėzus apreiškia Dievo Gailestingumo žinią ir leidžia išpildyti regėjimuose nurodytus prašymus. Šv. Jonas Paulius II knygoje „Atmintis ir tapatybė” rašo, kad šv. Faustinos Gailestingumo slėpinio atskleidimas yra susijęs su laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų, kai vystėsi nacizmo ir komunizmo ideologijos ir tik Dievo Gailestingumas joms galėjo būti atsakas. Praėjus keletui metų po to, kai Jėzus per šv. Faustiną perdavė Dievo Gailestingumo žinią, Vilnius taip pat ir Krokuva šių ideologijų buvo paliesti ypatingu būdu. Vilniuje mirčiai buvo pasmerkta šio miesto žydų bendruomenė, nužudyta tūkstančiai kunigų, kankiniais tapo šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų, o pats Viniaus miestas virto griuvėsiais ir skendėjo liepsnose. Šiuo laikotarpiu taip pat vyko ir dviejų tautų nuožmi kova dėl Vilniaus miesto. Šie karo ir kovų nusikaltimai, melas, neapykanta nugulė keleto kartų atmintyje ir siekia mūsų laikus, daugybė neatsakytų klausimų vis dar neveda vidinio ir bendruomeninio susitaikinimo link. Paveikslas ir jo istorija Vilniuje tiek tuo metu, tiek šiandien primena, kad mums ypatingai reikia Dievo Gailestingumo ir nurodo būdus, kaip mes galime jį pasiekti: „Per šį paveikslą suteiksiu sieloms daug malonių, jis (paveikslas) turi priminti mano gailestingumo reikalavimą, nes net stipriausias tikėjimas be darbų nieko nepadės” (Dien. 742). Tas reikalavimas, tai gailestingumas, parodytas artimui pirmiausia darbu, antra – žodžiu, trečia – malda. Dievo Gailestingumo žinia neatrodo racionaliai mums, įpratusiems pasitikėti savo jėgomis, tačiau užrašas po Jėzaus atvaizdu Jėzau, pasitikiu Tavimi” primena, kad tik pasitikėjimas Dievu yra kelias į Jo Gailestingumą.

Gailestingumo kelias Vilniuje jungia vietas, susijusias su šv. Faustinos ir pal. kun. Mykolo Sopočkos gyvenimu ir veikla, Gailestingumo žinios skelbimo istorija. Šio kelio centre Dievo Gailestingumo Motina ir Gailestingasis Jėzus, o visas kelias veda Lietuvos krikščionybės pėdsakais, liudija apie kankinius dėl tikėjimo, žmones ir bendruomenes, kurios gyveno meilės artimui – Dievo Gailestingumo darbais, apie prancūzų, vokiečių, rusų ir kitų tautų karius, beprasmių kovų metu amžinojo poilsio toli nuo savo namų. Prisilietimas prie šių vietų ir jų jautrus apmąstymas yra tam tikras būdas, kaip atpažinti mums labiausiai skaudančias vietas, gydyti savo tautinę, savo šeimos, giminės, asmeninę atmintį, atrasti susitaikinimą. Šv. Faustinos kelią Dievas suko per Vilnių žinodamas, kad Gailestingumo reikės šio miesto ir visos Lietuvos gyventojams.

Tėvas Jonas Emanuelis, buvęs Vilniaus Šv. Jono brolių bendruomenės prioras, yra vienas tų žmonių, kuriam ypatingai rūpi, kad pasaulis atrastų Vilnių – kaip Dievo Gailestingumo žinios šaltinį. Jis dalinasi savo jautriu pažinimu, kad Lietuva yra kraštas, kuris labai daug kentėjo, ne kartą buvo okupuotas. Dėl to žmonėms dažnai sunku atleisti, tačiau būtent atleidimas ir susitaikinimas yra svarbiausias dalykas: „Svarbiausia – kad širdis būtų laisva mylėti. Manau, kad Lietuvos žmonių misija – gyventi Gailestingumu. Kad Lietuva, „jauniausias brolis“ iš visų pakrikštytų Europos valstybių, dabar jau padėtų „vyresniesiems“, tokiems, kaip Prancūzija. Lietuvos tikinčiųjų misija – kad pasaulis pažintų Dievo Gailestingumo žinią.“ Šv. Jonas Paulius II 2000 m. kanonizuodamas šventąja Faustiną paskelbė ją Vilniaus ir trijų Lenkijos miestų – Varšuvos, Plocko ir Krokuvos globėja: „Išvardydamas miestus, kurių globėja yra naujoji šventoji, jų gyventojams patikiu Dievo Gailestingumą skleisti ypač rūpestingai“.

/pagal bernardinai.lt/