Naujienos
Kodėl dabar mums ypatingai reikia (Dievo ir kitų) gailestingumo
„Dabar, šią valandą, kviečiu susitelkti ties Dievo Gailestingumo slėpiniu, kuris yra labai svarbus kiekvienam pasaulio žmogui, o ypač svarbus mums, lietuviams. Kodėl mūsų visuomenė yra tapusi tokia kietaširdė ir negailestinga? Nesuradus atsakymo į šį klausimą, mes galime nepatirti Dievo Gailestingumo. Viena iš svarbiausių kietaširdiškumo [ir savanaudiškumo] priežasčių yra padarytos ir neapgailėtos nuodėmės, ypač nuodėmės prieš meilę artimui.” (iš arkivyskupo S. Tamkevičiaus kalbos Dievo Gailestingumo metais (2011), kuriuos paskelbė vyskupai Lietuvoje, Dievo Motinos gimimo šventės metu Šiluvoje)
Nuodėmė – tai pirmiausia stabmeldystė, įsikabinimas į viską, kas nėra Dievas: turtą, vaikus, statusą, garbę. Tai netikėjimas į Dievą kaip Gailestingąjį Tėvą, kuris visada laukia manęs. Jėzus sako žydams: „Tikrai taip. Jeigu jūs netikėsite, kad Aš Esu, numirsite savo nuodėmėse” (Jn 8, 24). Nuodėmė paliečia mano gelmę, o tai reiškia, ir santykį su kitais. Ją patiriu kaip kaltę – Dievas mano gyvenime tampa tolimas, svetimas.
Todėl šiais jubiliejiniais Gailestingumo metais prašykime, kad Dievas atvertų mūsų širdis, kad būtume gailestingi sau ir kiekvienam nusidėjėliui, bet neatlaidūs nuodėmei. Žvelkime į Jėzaus Veidą – jame visa Dievo gailiaširdystė, kad išgirstume kvietimą atsiversti. Kvietimą atsigręžti į Jį, nusigręžiant nuo tamsos savyje, ir pulti su džiaugsmo ašaromis į Jo laukiantį glėbį. Taip kaip su pasitikėjimu pasiryžo sūnus palaidūnas ir grįžo pas Tėvą.
„Jei šiandien išgirsite jo balsą, neužkietinkite savo širdžių...” (Žyd 3, 7). Ir Viešpats, ir apaštalas Paulius, ir Bažnyčia kviečia: Išgirsk Jo balsą, Jo veido ieškoki. Ieškok kelio į Jo veidą savo širdyje, kad galėtum į Jį žvelgti, neužsidėjęs kaukės, leisti Jo žvilgsniui tave perverti, iš tavęs išimti akmeninę širdį ir duoti tau jautrią širdį. „Pasitikėkite manimi, nes aš esu gailestingas Viešpats”.
/pagal bernardinai.lt/
Atleidimas ir susitaikinimas
Jei kitas mane stipriai įskaudina arba pats kitą įžeidžiu, mano širdis užkietėja ir pats iš savęs nepajėgiu iki galo, iš tikros širdies atleisti. Tai užveria mane Dievo meilei ir tam asmeniui – užveria gyvenimo džiaugsmui, abipusiam santykiui. Dievas trokšta man dovanoti gailestingumą, o aš užsivėręs...
Kai Jėzus sako mylėti artimą kaip save patį, tai yra neįmanoma, jei savęs nemyliu Jėzaus meile man – gailestingąja meile, kuri laukia. Todėl kreipiuosi:
Viešpatie Jėzau Kristau, šiandien prašau Tavo malonės, kad atleisčiau visiems, kurie mane įskaudino. Žinau, kad suteiksi man jėgų tai padaryti, ir dėkoju Tau, kad myli mane labiau nei aš save ir trokšti mano laimės labiau, nei aš jos trokštu.
Pirmiausia prašau Tavo gailestingumo sau, nes neatpažįstu, už ką turėčiau sau atleisti arba neįstengiu to padaryti. (Tyloje prašau Šventosios Dvasios, kad konkrečiai parodytų mano kaltes).
Viešpatie, padėk man atleisti sau visas kaltes ir silpnybes.
Dabar išsižadu tikėjimo prietarais, burtais, horoskopais, ateities spėjimais, talismanais, užkalbėjimais, dalyvavimo spiritizmo apeigose. Renkuosi Tave kaip mano vienintelį Viešpatį ir Išganytoją. Pripildyk mane savo Šventosios Dvasios.
Prašau malonės atleisti sau už tai, kad tariau Tavo vardą tuščiai ar be reikalo, įžeidinėjau kitus, ypač tėvus, savo vyrą ar žmoną, vaikus. Suteik man jėgų atleisti sau už abortus, visas priklausomybes (nuo alkoholio, narkotinių medžiagų, pornografijos), melavimą, apgaules, kitų žmonių paniekinimą.
Padėk man visa tai išpažinti per Susitaikinimo sakramentą ir nuolat teik jėgų, kad pajėgčiau sau už tai atleisti.
Viešpatie Jėzau Kristau, trokštu atleisti kitiems žmonėms, kuriems neįstengiu ar net nenoriu atleisti. Meldžiu, kad Tu atleistum jiems manyje. (Įvardinti sau konkrečius asmenis ir dėl kiekvieno iš jų, taip pat konkrečiai už ką, sakyti: „Šiandien Jėzaus Kristaus vardu ir Jo meilės galia atleidžiu (įvardinti žmogų)... už...“. Prašau jam Tavo palaiminimo ir atsivertimo, patikiu jį Tavo Gailestingumui.“
Padėk man būti gailestingam kaip Tėvas yra gailestingas.
/pagal bernardinai.lt/
Piligriminė kelionė
Artėjantį Gailestingumo kongresą kviečiame išgyventi kaip piligrimystę – pasirengti dvasiniam atsivertimui, priimti Susitaikinimo sakramentą, kad su malonės kupina širdimi žengtume per pagrindinės Lietuvos šventovės – Vilniaus arkikatedros – Gailestingumo duris ir būtume apkabinti Dievo.
Kas piligriminę kelionę skiria nuo kitų kelionių?
Vidinis nusiteikimas, kad leidžiamės į maldos ir tikėjimo kelią. Kadangi piligrimystė veda į vidinį atsivertimą, svarbu apgalvoti, iš ko norime išsivaduoti ir kuo esame kviečiami tapti. Savo intencijos (tai yra vidinio motyvo: prašymo ar dėkojimo) atpažinimas ir pasiėmimas į kelionę.
Malda ir Evangelijos skelbimas, skaitymas ir apmąstymas turi lydėti piligrimus, kad būtų įgyvendinta tai, ką teigia psalmininkas: „Tavasis žodis yra mano žingsniams žibintas, šviesa mano takui“.
Susitaikinimo sakramentas ir Eucharistijos šventimas yra kiekvienos piligriminės kelionės ar jos tarpsnio kulminacija, liudijanti atsivertimą, naują pradžią patyrus Dievo malonę ir Gailestingumą.
Piligriminėje kelionėje svarbus vaidmuo tenka dvasiniam palydėtojui, padedančiam išlaikyti maldos ritmą, nenukrypti nuo Dievo žodžio teisingo supratimo, geriau pažinti šventas vietas.
/pagal bernardinai.lt/
Puslapis 3 iš 3
- Pradžia
- Ankstesnis
- 1
- 2
- 3
- Kitas
- Pabaiga
